veikalauti

veikaláuti, -áuja, -ãvo NdŽ, veĩkalauti, -auja, -avo; Sut, [K], OGLIII396 arch. 1. tr., intr. veikti, daryti, dirbti: Ką tu dabar veikaláuji? KŽ. | prk.: Reikia tad, idant vėl tatai Dvasia veikaláutų, saldumu nekokiuo paduksio dūšią papildydama DP250. Tokiuos tur tarnus, kuriuose malonė jo veikaláuja teip nuodarbiai DP608. 2. tr. vykdyti, atlikti: Todrinag tuojau kaip [Jėzus] užgimė, pradėjo noriai veikaláut ižganymą mūsų DP417. Atleidimą nuodėmių Dvasia Š[ventoji] veikaláuja DP250. V[iešpats] Dievas papiktinimo neveĩkalauja nei parėdo DP519. ^ Meilė artimo nieko pikto neveikaláuja DP530. 3. intr. rūpintis tvarkytis: Nusibodo kožnam ant vieno būti ir veikalauti apei visus reikalus pri nemažo vargo rš. 4. intr. galioti: Man rodos, kad latvių prokalbėje kitą kartą yra veikalavęs dėsnis, pagal kurio proklizyje krintančioji priegaidė virsdavo į laužtinę K.Būg. Tas dėsnis veikalavo ir lotynų kalboje K.Būg.